Naujienos

2017.11.10

Lapkričio 4 d. Rokiškio krašto muziejuje paskelbti Alės Rūtos ir Aleksandros Kazickienės vardų esė konkurso laureatai. Prie šio konkurso ir baigiamojo vakaro organizavimo darbais ir finansais prisidėjo Kunigo švietėjo J. Katelės fonas. Konkurso laureate tapo ir premiją laimėjo rokiškėnė Alina Valantinavičienė. Antroji vieta teko J. Katelės fondo spaudos atstovei, literatei, bibliotekininkei Audronei Telšinskienei už esė „Laiškas lietuje. Išgirsta ilgesio poezija Alės Rūtos kūryboje“.

DSC_0002-1 DSC_0006-1

Daugiau apie baigiamąjį vakarą skaitykite čia:

Paskelbta esė konkurso laureatė

Interviu su premijos laureate:

Gyvenanti kūryboje

2017.09.23

2017 m. rugpjūčio pabaigoje Monake vyko 16-asis pasaulinis mėgėjų teatro festivalis ir kongresas. Jame dalyvavo Kunigo švietėjo Jono Katelės fondo Jaunimo dramos studijos režisierius Jonas Buziliauskas ir fondo valdytojas Leonardas Šablinskas su fondo atstove spaudai Audrone Telšinskiene. Tai buvo puiki proga susitikti su mėgėjų teatro kūrėjais iš viso pasaulio, dalytis patirtimi ir pasisemti idėjų naujiems Jaunimo teatro studijos darbams. Primename, kad Kunigo švietėjo Jono Katelės fondo Jaunimo dramos studija yra pastačiusi istorinius spektaklius „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Donelaitis“, „Jaunos dienos“ (skirtą Maironiui), rengiamas spektaklis apie kunigą Joną Katelę (pagal A. Telšinskienės pjesę).

DSC_0540 DSC_0604DSC_0590DSC_0577

2017.08.16

Rokiškyje, Kunigo švietėjo Jono Katelės fondo iniciatyva įkurtoje išeivio Augustino Kuolo bibliotekoje lankėsi išeivijos laikraščio „Draugo“ korespondentė Audronė Škiudaitė su vyru A. Girininku. Jos dėka parengtas ir „Draugo“ rugsėjo 19 d. numeryje publikuotas platus straipsnis „Kun. J. Katelės pėdomis Rokiškyje“ apie fondo veiklą ir planus.

DSC_0106 DSC_0102

2017.07.08

Kriaunose (Rokiškio r.) buvo minimas miestelio 512-asis gimtadienis. Ta proga buvo pristatytas istorinis Kriaunų varpas, surengta nuotraukų paroda „Daug kas girdėjo – mažai kas regėjo“ (ją parėmė Kunigo J. KateDSC_0470lės fondas). Profesorius, etnologas Libertas Klimka apžvelgė varpų likimus, varpų tyrinėtojas Gintautas Žalėnas skaitė pranešimą „Seniausias krikščionybės paminklas Lietuvoje“, vyko teatralizuotas veiksmas „Varpo paslaptis“.DSC_0404

Kriaunų varpas – vienas seniausių varpų ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Tai vienintelis varpas Lietuvoje, siekiantis pagoniškus laikus. Dabar varpas saugomas Obelių muziejuje, tačiau kriauniškiai siekia susigrąžinti jį į savo bažnyčios varpinę.

 

 

2016.12.27

Gruodžio 20 d. per Lietuvos radiją nuskambėjo mokslo istoriko, etnologo prof. dr. Liberto Klimkos komentaras apie šiemet atidarytą Kunigo švietėjo Jono Katelės muziejų Panemunėlyje. Laidos įrašą galite pasiklausyti LR archyve paspaudę šią nuorodą: http://lrvab.lrt.lt/lt/archive/34464/ ir pasirinkę L. Klimkos komentarą (nuo 1:15:37).

file51199881_5f4b03f3

 

2016.12.20

gimtojo-rokiskio-logotipas-su-uzrasu2016 m. gruodžio 6 d. „Gimtojo Rokiškio“ numeryje publikuotas išsamus Dalios Zibolienės straipsnis apie Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo veiklą. Autorei ir laikraščio leidėjams sutikus perspausdiname šį straipsnį.

Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondas tęsia dvasininko darbus ir puoselėtas tradicijas

Parengė Dalia ZIBOLIENĖ

Šeštus veiklos metus skaičiuoja Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondas, kurio nariai pasiryžę puoselėti dvasininko atminimą, tęsti jo pradėtą veiklą, budinti tautą, ypač – jaunimą, šviesti žmones, telkti juos bendrai veiklai. Renovuota senosios Panemunėlio bažnyčios klebonijos dalis, čia įkurta J. Katelės veiklą atspindinti ekspozicija, amatų centras, buriami žmonės, statomi spektakliai, finansuojamos jaunimo sakralinės kelionės, domimasi rajono bažnyčių varpais, senieji restauruojami – tai tik dalis fondo prasmingos veiklos.

Vienas lauke – karys

Dvasininkas Jonas Katelė (1831–1908), ilgą laiką kunigavęs Panemunėlyje, paneigė posakį, esą vienas lauke – ne karys. Asmenybės jėga, jo gebėjimas įtikinti žmones, vesti juos paskui save, kryptingas ėjimas tikslo link, jo skleista šviesa ir dabartyje uždega kilniems darbams. Vieno žmogaus užsidegimas gali išjudinti ir pažadinti daug kitų.

2011 m. gegužę Panemunėlio krašto tikintieji minėjo Šv. Juozapo Globos bažnyčios šimtmetį ir 180-ąsias J. Katelės gimimo metines. Bažnyčioje vykusioje mokslinėje konferencijoje daug diskutuota apie dvasininko J. Katelės fenomeną: per 36-erius jo kunigavimo Panemunėlio krašte metus tamsus bažnytkaimis carinės priespaudos, lietuviško žodžio persekiojimo metais tapo šviesuolių kraštu, kurio beveik visi gyventojai mokėjo skaityti. Pats kunigas lankė sodžiaus gyventojus, skleidė lietuvišką žodį, organizavo knygnešių tinklą draudžiamajai lietuviškai spaudai platinti. Dvasininkas būrė aplink save bendražygius, paruošė būrį jaunuolių, būsimų daraktorių, kurie vėliau mokė vaikus lietuvių rašto slaptose kaimo mokyklose. Slapta mokykla tapo būsimų Lietuvos inteligentų kalve.

Fondo įkūrimas – šviesuolio tradicijų tęsimas

Kunigaujant J. Katelei, vasarą Panemunėlis tapdavo Rytų Aukštaitijos kultūros sostine, čia svečiuodavosi šviesuoliai, laisvės šaukliai Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Jonas Jablonskis, Povilas Matulionis, Mykolas Romeris, Adomas Dambrauskas-Jakštas, Maironis, Antanas Vienažindys, Juozas Tumas-Vaižgantas.

Minėtoje konferencijoje pirmą kartą viešai buvo paskelbta apie norą įkurti J. Katelės fondą, tęsti švietėjo veiklą. „Per 36 kunigystės metus Jonas Katelė nuveikė ir pasiekė nesuvokiamai daug. Tai nulėmė sąmoningas pasiaukojimas, valios tvirtybė, įgimti organizatoriaus, stratego ir taktiko gabumai, aiškus tikslas ir negalvojimas apie savo saugumą bei gerovę. Šis kunigas pats nesustojo, ėjo pirmas ir rodė kelią, o paskui jį į mokslą ir pažangą ėjo parapija. Šiandien klestint vartojimo kultūrai ypač stinga dvasingumo, nuoširdaus bendravimo, pagarbos ir tolerancijos, nesavanaudiškos pagalbos ir paramos. Norint pakeisti visuomenės vertybes, ugdyti žmonių sąmoningumą, ne mažiau nei J. Katelės laikais reikalinga jo dvasia ir ugnis, jo idėjų gyvybingumas, misijos supratimas, kryptingas nuolatinis darbas ir toliaregiški tikslai. Šiandien Lietuvai labai stinga darbščių, stiprių, atsidavusių ir dvasingų jos ateities kūrėjų – šviesuolių, mylinčių Lietuvą ir jos žmones“, – į klausimą, kodėl labdaros ir paramos fondui pasirinktas švietėjo J. Katelės vardas, atsakė fondo valdytojas Leonardas Šablinskas.

2011 m. birželio 10 d. buvo sudaryta fondo steigimo sutartis. Jos iniciatoriai – vienos šeimos trijų kartų atstovai – Vincas, Leonardas ir Tomas Šablinskai, pasiryžę puoselėti kunigo J. Katelės atminimą, budinti tautą, ypač – jaunimo gerąją dvasią, auklėti ir šviesti žmones, telkiant bendrai veiklai dvasingesnės Lietuvos labui. Po penkių dienų įvyko steigiamasis susirinkimas, vėliau Juridinių asmenų registre buvo patvirtinti ir parengti įstatai, apibrėžiantys fondo veiklos rūšis ir tikslus.

Teatrinės veiklos prioritetas – istorinės, patriotinės temos

Kunigo J. Katelės skatinami, Panemunėlio krašto žmonės išbandė save scenoje – vaidino spektakliuose. 1893 m. Naujikų kaime suvaidinta J. Tumo-Vaižganto komedija „Nepadėjus nėr ko kasti“ – pirmasis slaptas lietuviškas vaidinimas Lietuvoje. J. Katelės fondas tęsia dvasininko pradėtas teatrines tradicijas. 2012 m. įkurta kunigo švietėjo J. Katelės jaunimo dramos studija, jos režisierius Jonas Buziliauskas prioritetą skiria spektakliams istorinėmis, patriotinėmis temomis. Pirmiausia buvo pastatytos dramos „Mindaugas“, „Mažvydas“ pagal Justino Marcinkevičiaus pjeses. Spektaklį „Jaunos dienos“ pagal liaudies dainiaus Maironio poeziją režisierius J. Buziliauskas kūrė su Juodupės ir Rokiškio moksleiviais, vaidmenį jame atliko ir pedagogė, režisierė Rūta Žumbakienė. Šis pastatymas buvo puikiai įvertintas XXII tarptautiniame klojimo teatrų festivalyje Punske (Lenkija).

Kunigas Strazdas – pakilęs virš kasdienybės

2013 m. rudenį žiūrovus nudžiugino dar viena premjera – spektaklis „Donelaitis“, skirtas poeto Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Po jo sekė antrasis režisieriaus prisilietimas prie lietuvių poeto, lyriko, dvasininko Antano Strazdo asmenybės. Spektaklis pastatytas pagal Sigito Gedos poemą „Strazdas“. Pagrindinį vaidmenį jame atlikęs pats režisierius teigė, kad jam artima kunigo A. Strazdo asmenybė. „Sakyčiau, tai pirmas Lietuvos pankas, gyvenęs savo gyvenimą, nekreipęs dėmesio į visuomenės nuomonę, aplinką. Žavi vidinė žmogaus laisvė daryti tai, kaip jam atrodė, o ne kaip nustatė to meto normos. Kunigo elgesys laikytas iššaukiančiu, jis vadintas valkata, tačiau į tai nekreipė dėmesio, buvo laisvas, nesukaustytas rėmų, bažnytinių kanonų. Toji vidinė laisvė ir talentas sudarė sąlygas sukurti poeziją, kuri skaitoma, kuria žavimasi, o giesmės giedamos iki šiol. Savęs paieškos, santykis su dvasininkais, moterimis, vaikais, tremtis, skausmas, tikėjimas – pats nustebau, kiek daug užkoduota Strazdo poezijoje. Tokių kūrinių išliekamoji vertė akivaizdi“, – sakė režisierius J. Buziliauskas, spektaklyje kunigo A. Strazdo asmenybę kuriantis vaizdiniais, simboliais. Jų prasmę kiekvienas žiūrovas supranta ir vertina savaip.

Simbolių teatras su įtaigiais vaizdiniais

Režisieriui J. Buziliauskui persikėlus dirbti iš Rokiškio į Anykščius, J. Katelės fondo jaunimo dramos studija pradėjo veikti šio miesto Kultūros centre, o spektaklis „Strazdas“ buvo pastatytas su Anykščių jaunimo trupe. Jį rodė festivalyje Ukrainos Nikolajevo srityje. Po spektaklio J. Buziliauskas vedė meistriškumo pamoką režisieriams, teatro pedagogams iš Odesos, Kijevo, Charkovo universitetų, kultūros įstaigų dramos kolektyvų vadovams. „Strazdas“ – ne tradicinis tekstinis, o simbolių teatras, jo vaizdiniai kodai tokie įtaigūs, kad spektaklį mačiusieji, nors ir nesuprasdami kalbos, pajuto įtaigą, energiją, sklindančią iš aktorių žiūrovams, ir atgalinę reakciją – iš žiūrovų aktoriams. Pedagogine prasme tai jiems buvo naujovė. Ukrainiečių režisieriai, įkvėpti Strazdo asmenybės, sužavėti simbolių, alegorijų teatru, žadėjo patys statyti panašius spektaklius“, – bendravimą su kolegomis iš Ukrainos prisiminė J. Buziliauskas.

Vienas populiariausių spektaklių „Mažvydas“ suvaidintas per 40 kartų. 2014 m. kovą fondo jaunimo dramos studija su spektakliu „Mažvydas“ dalyvavo tarptautiniame jaunimo teatrų festivalyje „Baltijos krantas“, kuris vyko Taline (Estija). Šalia Talino, Rėzeknės, Bremeno, Sankt Peterburgo trupių, J. Katelės jaunimo dramos studija puikiai atstovavo Lietuvai: pelnyta geriausio aktoriaus vyro nominacija, taip pat nominacija už geriausią nacionalinę dramaturgiją.

Skaitytojų kvietimas į bibliotekas – didelis iššūkis

Kūrybiniuose režisieriaus J. Buziliausko ieškojimuose – naujausias monospektaklis „Medkopis“ apie J. Katelės asmenybę. Pjesę parašė Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Kriaunų filialo bibliotekininkė Audronė Telšinskienė. „Dalyvaudama fondo veikloje, susidomėjau, kas slypi asmenyje, įžiebusiame lietuvybės dvasią, rūpėjo sužinoti, kokią prasmę jis įžvelgė, imdamasis šviečiamosios veiklos, mokydamas žmogų rašto, skatindamas vaiką pažinti raidę. Jo veiklos rezultatai akivaizdūs, tačiau mažai vertinami… Sužavėjo asmenybės jėga: šiandien mums ypač trūksta žmonių vedlių, kurių norima klausyti, eiti greta, kurti kartu, siekti rezultato ir matyti prasmę. Kunigo J. Katelės globoje išugdytos daraktorės skleidė jo žinią, ugdė vaikus. Šiandieninės kaimo bibliotekininkės misija taip pat yra ugdyti, šviesti, prioritetas – ne renginiai, kvepiantys gardėsiais, o žodžio sklaida, žmonių kvietimas į bibliotekas. Tai nemenkas iššūkis“, – teigė bibliotekininkė A. Telšinskienė.

Rašydama pjesę ji rėmėsi J. Katelės amžininkų kūrėjų Juliaus Anusevičiaus, Andriaus Vištelio-Višteliausko, Antano Baranausko, Antano Vienažindžio, Dionizo Poškos tekstais. Jų žodžiais spektaklyje kunigas J. Katelė kreipiasi į žiūrovą.

Pasak režisieriaus J. Buziliausko, tai nebus biografinis spektaklis apie J. Katelės gyvenimą, o filosofinis monospektaklis, kuriame per keturis metų laikus, keturias spalvas, įvairius simbolius bus kuriamas iškilios asmenybės paveikslas su jos kančiomis, pasiekimais, gyvenimo sunkumais, noru šviesti kaimo žmones… „Pjesės autorė iš pagarbos kunigui J. Katelei jo gyvenimo akcentus sudėliojo taip, kaip ji pažįsta šią asmenybę, kaip jai atrodo“, – pridūrė režisierius. Jo nuomone, J. Katelės fondo inicijuoti spektakliai stengiasi šviesti žmones, saugoti mūsų kultūros šaknis.

Išnešioti, išsūpuoti, užauginti buvo sunku

Jautriai žiūrovai reaguoja į vieną naujausių Kupiškio kultūros centro Skapiškio teatro „Stebulė“ spektaklį „Lietuvybės lopšys“, skirtą J. Katelės 185-osioms gimimo metinėms. „1990 m. baigiau režisūros studijas Lietuvos konservatorijos Klaipėdos teatrinio meno fakultete. Tuomet mūsų, kultūrininkų, šeimai pasiūlė darbą Skapiškyje. Tarp visų šio krašto privalumų paminėjo ir gilias netoli Skapiškio esančio Panemunėlio bažnytkaimio teatrines tradicijas, kunigo J. Katelės šviečiamąją veiklą, slaptuosius vaidinimus. „Stebulės“ spektaklius rodėme Panemunėlio teatrų šventėje „Seklyčia“, tapome laureatais, vyskupas Jonas Kauneckas įteikė mums prizą. Daug metų norėjosi prisiliesti prie šios asmenybės. Kūrybinis spyris kurti spektaklį apie J. Katelę buvo švietėjo jubiliejus ir L. Šablinsko siūlymas įprasminti jo veiklą scenoje“, – prisiminė režisierė Vita Vadoklytė.

Anot jos, kiekvieną spektaklį reikia išnešioti, išsūpuoti, užauginti, o „Lietuvybės lopšio“ gimimas buvo sudėtingas. „Dvasininkas gyveno lietuvybės draudimo laikotarpiu, tuomet daug kas buvo slapta, todėl įvairūs informacijos apie J. Katelės veiklą šaltiniai atkartoja tuos pačius faktus“, – tikino režisierė. Ji daugiausia rėmėsi Vytauto Bičiūno monografija „Kunigas Jonas Katelė ir jo laikai“, taip pat Kupiškio muziejininkės Violetos Aleknienės surinkta informacija. „Apsisprendusi statyti spektaklį, internete ieškojau V. Bičiūno leidinio, kuris jau tapo retenybe, o vieną parduodamą knygą pirmasis spėjo nupirkti L. Šablinskas“, – keistus sutapimus vardijo režisierė V. Vadoklytė.

Anot jos, „Lietuvybės lopšys“ populiarus tarp žiūrovų, teigiamai įvertintas kritikų – atrinktas į Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų šventės „Atspindžiai“ finalą. „J. Katelės gyvenimas – meilės savo kraštui, mokslo troškimo, lietuvybės branginimo pamoka, itin svarbi ir reikalinga šiandienai. Tiek šimtmečių ėjome laisvės link, kovojome už lietuvišką knygą, o dabar jas sudėjome į lentynas ir mieliau renkamės internetą“, – lygino režisierė.

Prieš spektaklį langus užkalė drobėmis

Jai įsiminė „Stebulės“ kelionė su „Lietuvybės lopšiu“ į XXV klojimų teatrų krivūlę Punske. „Lietuviai gyvena savo žemėse, bet jau Lenkijos Respublikoje. Nuolat susiduria su kalbos, papročių naikinimu. Žiūrovai mums plojo atsistoję ir dėkojo, nes jiems tai labai artima. Punske visada labai gerai jaučiamės, nes ten tvyro tikra nacionalinė lietuviška aplinka. Kartais pas mus žmonės mažiau kovoja už lietuvybę, o ten vyksta nuolatinis atkaklus lietuviškų papročių, tradicijų, lietuvių kalbos reikalingumo įrodinėjimas“, – aiškino režisierė.

Šią vasarą, minint J. Katelės 185-ąjį gimtadienį ir fondo veiklos penkmetį, skapiškėnai spektaklį suvaidino Panemunėlio senojoje mokykloje. J. Katelės vaidmens atlikėjas Ričardas Balabonas interviu Elenai Pakalnytei (publikacija „Teatrališka skapiškėnų vasara“ Kupiškio kultūros centro internetiniame puslapyje) sakė: „Vaidinom labai unikalioj aplinkoj. Reikia pamatyti tą pastatą – apaugęs, apžėlęs. Langai su grotomis, ten buvusi mokykla. Medinis nedidelis pastatas, bet naudotas kaip sporto salė, net krepšinio aikštelė padaryta. Nuvažiavom, pasiruošėm salę, užsikalėm langus su drobėm. Tada langai ne tik su grotomis, bet dar ir apkalti buvo. Suvaidinom gerai, nesuklydom.“

Anot L. Šablinsko, pritemdytoje senosios mokyklos erdvėje išties įspūdingai žvangėjo kunigą surakinusios caro žandarų grandinės, nedrąsiai čežėjo už audimo ratelių slepiamų lietuviškų elementorių lapai, suskambo kanklės ir lietuviška giesmė… Vaikų, paauglių ir suaugusių aktorių lūpos bylojo kunigo švietėjo J. Katelės gyvenimo ir veiklos Panemunėlyje faktus, įpintus į teatrinę kalbą ir simbolius. Spektaklio finale, vaizduojant kunigo iškeliavimą pas Viešpatį, suskambo Panemunėlio bažnyčios varpai… Sujaudinti žiūrovai, kurių buvo tiek daug, kad net teko stovėti pasieniais, braukė ašaras… Talentingai režisierei ir aktoriams pavyko užkabinti tą jautriąją lietuvio sielos stygą, priminti, kas svarbiausia buvo kitados ir ne mažiau svarbu dabar – išsaugoti savo tapatybę, norą siekti šviesos, išsilavinimo, tarnauti savo tautai, šaliai ir Dievui.

Prieš vaidinimą žiūrovams dalijami atvirukai, kuriuose įamžintos J. Katelės mintys. „Tikimės, kad mūsų žiūrovai pasiskaitys švietėjo žodžius, o tai paskatins juos pagalvoti, ką mes kiekvienas galime padaryti savo valstybei“, – sakė V. Vadoklytė.

Klebonijoje – amatų centras

Kuriant fondą, vienas svarbesnių jo uždavinių buvo sutvarkyti dalį 1883 m. Panemunėlyje statyto klebonijos pastato ir jame įrengti J. Katelės memorialinį muziejų, tradicinių amatų centrą, mokymo klases, pritaikytas edukacinei veiklai.

Iš dalies remontai jau baigti, klebonijoje veikia muziejus, paroda, skirta pirmajam lietuviškam vaidinimui, eksponuojama kryžių kolekcija. „J. Katelės dvasios karalystė – biblioteka, kurioje buvo sukaupta per tris tūkstančius pasaulinės klasikos knygų rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų kalbomis. Šitame lobyne galėjai rasti ir Šventąjį Raštą, ir istorinių bei filosofinių veikalų, ir A. Strazdo, A. Baranausko, A. Vienažindžio, Maironio lietuviškų knygelių“, – sakė L. Šablinskas. Tęsiant tradicijas, renovuotoje klebonijoje įsteigta ir biblioteka – lentynas nuo grindų iki lubų knygomis užpildė geros valios žmonės, norintys pasidalyti turimu vertingu turtu. Fondo planuose – mobilioji biblioteka, kuri pasiūlys knygų atokiausiuose kaimuose gyvenantiems vienišiems garbaus amžiaus žmonėms, ligoniams.

Kun. J. Katelės memorialinio muziejaus amatų centre galima išvysti valstybių, per kurias driekiasi Struvės geodezinis lankas, tautinius drabužius, daugiau sužinoti apie geodezinio lanko paskirtį, atsiradimo istoriją ir šalia Panemunėlio esantį Gireišių punktą.

Panemunėlio amatų centre organizuojamos medžio drožybos, audimo, akmenskaldystės, bitininkystės ir kitokios edukacijos. Tikimasi, jog kūrybinis procesas telks vietos bendruomenę.

Panemunėlio bažnyčios klebonijoje dvasininkas J. Katelė rengdavo kamerinius koncertus. Stengiamasi atgaivinti ir šią tradiciją. Dvasininko vardo fondas 2 metus finansiškai rėmė Rokiškio Šv. Mato bažnyčios vaikų ir jaunimo chorą, per pamaldas džiuginantį parapijiečius Dievo šlovinimo giesmėmis. Ne vienus metus remtas Pandėlio miesto dainavimo studijos choras „Pandėlio balsiukai“, dalyvavęs „Giesmių giesmelės“ konkurse ir tapęs laureatu.

Gabius jaunuolius kunigas J. Katelė savo lėšomis siuntė mokytis į užsienį. O fondas kasmet remia 3–4 jaunuolių išvykas į Tezė vienuolyną Prancūzijoje, kur viso pasaulio jaunimas renkasi bendrai melstis ir gilinti tikėjimą, pažinti kitų šalių kultūras, papročius.

Ne tik Panemunėliui

Fondo projektai vykdomi ne tik Panemunėlyje, bet visame rajone. 2013 m. fondo valdytojas Rokiškio gimtadienio ir R. Lymano muzikos mokyklos 130-ųjų metinių proga dovanojo Rudolfo Lymano medžio skulptūrą. Ukmergiškio medžio skulptoriaus Rimanto Zinkevičiaus kūrinys papuošė Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventorių. Garsus čekų kompozitorius R. Lymanas dirbo Rokiškio muzikos mokykloje ir išugdė daug garsių muzikantų.

Šalia Rokiškio bažnyčios, buvusiame Marijos tarnaičių vienuolyne, šviesuomenei atverta nauja unikali biblioteka. Tai Rokiškio krašto išeivio, gyvenusio Kanadoje, Augustino Kuolo dovana gimtajam miestui. Bibliotekoje – per keturi tūkstančiai unikalių leidinių, daugiausia išeivijoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos leistos knygos, taip pat meno albumai, enciklopedijos, grožinė, religinė, pažintinė egzodo literatūra. Senosios vienuolyno patalpos dabar yra privačios, norintieji apžiūrėti biblioteką turi iš anksto susitarti su fondo valdytoju L. Šablinsku.

Nuo 2015 m. fondo iniciatyva ir geradarių dėka konservuojama Rokiškio bažnyčios akmeninė tvora, siekiant ją apsaugoti nuo tolimesnio irimo. Atnaujintas didysis Rokiškio bažnyčios varpas, suremontuotos jo medinės tvirtinimo detalės. Darbus atliko kūrybinė grupė „Atgimstantys varpai“. Fondo iniciatyva domimasi ir kitais Rokiškio dekanato bažnyčių varpais. Apžiūrėtas Panemunėlio bažnyčios varpas, nuo jo atskilusios kelios detalės, jis skamba puikiai.

Nuotraukas prie straipsnio galima rasti čia:

Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondas tęsia dvasininko darbus ir puoselėtas tradicijas

 

 

 

2016.12.04

Advento nuotaika Panemunėlyje

dsc_0563Prieš pat prasidedant adventui, lapkričio 26 d., kunigo švietėjo J. Katelės senojoje klebonijoje susirinko nemenkas būrelis norinčių išmokti rankdarbių ir gražiai pasipuošti namus. Susirinkusiuosius svetingai priėmė seklyčios šeimininkas drožėjas Vidmantas Zakarka su žmona Daiva. O seklyčia visa prakvipusi džiovintais žolynais, šienu, augaliukais, kankorėžiais. Darbščios rankos dar vasarą pasirūpino medžiaga kompozicijoms, o kai ką dar ir dabar pievose, miškuose galima surasti.

Netrukus, išklausę pasakojimo apie advento vainikų tradiciją, kibome į darbą. Obelių dailės mokytojos Jolantos Kareniauskienės padedami išmokome pasigaminti pagrindą advento vainikui, kurį paskui puošėme kas kaip išmanydami.

dsc_0624  dsc_0633  dsc_0622

Nusipynę vainikus atsigaivinome arbata, mokytojos Onutės Levandavičiūtės paraginti padainavome lietuviškų adventinių dainų ir jau netrukus sveikinomės su antra mokytoja – tautodailininke Ale Gegelevičiene iš Rokiškio. Ji atsivežė medžiagas ir priemones šiaudinių sodų ir žaisliukų gamybai. Kantrybės ir kruopštumo reikalaujantis darbas, tačiau žingsnis po žingsnio, meistrės padedami, išmokome suverti sodelį, pasigaminti paukštelį, angeliuką, Kalėdų žvaigždę.

dsc_0647  dsc_0645

Puikus renginys, gera nuotaika, tikra atgaiva sielai ir nusiteikimas keturių savaičių laukimui – iki stebuklingos Kūčių nakties…

 

2016.11.21

EMILIJA PLIATERYTĖ (1806–1831) – KARŽYGĖ IŠ GARBINGOS GIMINĖS

Lapkričio 17 diena –  210-osios Emilijos Pliaterytės gimimo metinės.

PliatEmilija Pliaterytėerių protėviai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atvyko iš Livonijos. Lietuvoje daug dvarų turėjusi grafų Pliaterių giminė garsėjo ypatinga kultūra, labdara, įvairiais gabumais, aukštu išsimokslinimu. Visi Pliateriai buvo baudžiavos priešininkai, bajorų seimeliuose agitavo už jos panaikinimą, žemės suteikimą tiems, kas ją dirba. Dusetų dvaro savininkas grafas Mykolas Pliateris-Zybergas dar prieš 1831 metų sukilimą panaikino baudžiavą, pakeisdamas ją mokesčiu.

Vargu ar rasis Lietuvoje žmogus, nieko negirdėjęs apie šią neeilinę asmenybę – neįtikėtinai narsią 1831-ųjų sukilimo karžygę, jauna, liauna ranka tvirtai laikiusią kovos kardą, o taurioje sieloje kaupusią drąsą, neįkainojamą turtą – besąlygišką meilę Tėvynei.

1831 metų liepos 29 dieną prie Dusetų bažnyčios Emilija Pliaterytė kreipėsi į baudžiauninkus lietuviškai: „Laikas jau atėjo, idant būtumėt tikrai valnais. Neklausykit daugiau ispravninkų, asiesorių naziratdusetoseelių ir kitų maskoliškų uriadnikų. Nebijokite, jums nieko nedarys komisaras, ekonomas, pisorius. Jei tiktai imsitės už rankų ir drauge su lenkais išginsit iš tos žemės maskolius… Nebūsit mužikais, kaip dabar vadina maskoliai, ir nijokio ant savęs neturėsite taip sunkaus jungo, nemokėsite niekada pagalvinės ir niekada negaudys jus kaip žvėris į rekrutus.“
Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo valdytojas suorganizavo bendraminčių kelionę į Dusetas – prie skulptūros Emilijai Pliaterytei atminti sukalbėta malda ir uždegtos žvakutės.

 

 

 

 

2016.10.28

Panemunėlyje lankėsi tarptautinės konferencijos Struvės paminklo jubiliejui paminėti dalyviai

Prieš 200 metų (1816 m.) Vilniaus gubernijoje pradėti Struvės geodezinio lanko dalies sudarymo darbai. Struvės geodezinis lankas tęsiasi nuo Dunojaus žiočių iki Fugleneso (Norvegija) Arkties pakrantėje. Tai apie 2822 km ilgio grandinė, skirta tiksliam Žemės dienovidinio lanko ilgiui nustatyti.  Struvės geodezinis lankas eina per Norvegiją, Estiją, Latviją, Suomiją, Švediją, Moldaviją, Baltarusiją ir Ukrainą.  Estijos ir Latvijos teritorijoje trianguliacijos tinklo darbus organizavo Tartu universiteto profesorius F. G. W. Struvė, jo vardu ir pavadintas visas geodezinis lankas.

Spalio pabaigoje Rokiškio r. vietos veiklos grupė organizavo trijų dienų tarptautinę projekto „Struvės paminklo jubiliejus ir teritorijos perspektyvos“ konferenciją. Konferencijoje pranešimus skaitė projekto partneriai – „Kaimo partnerystės Sėlija“ (Latvija) vadovė S. Medvecka ir Pandiveres (Estija) vietos veiklos grupės vadovas A. Ninemagi. Konferencijos dalyviai lankė Gireišių kaime esantį Struvės geodezinio lanko punktą, o į kultūrinę programą buvo įtrauktas ir kun. švietėjo Jono Katelės muziejaus Panemunėlyje lankymas.

dsc_0178      dsc_0188

Svečiai aplankė muziejaus ekspoziciją ir išklausė mokytojos Onutės Levandavičiūtės pasakojimo apie kunigo švietėjišką veiklą, apžiūrėjo amatų klasėje naudojamas audimo stakles, taip pat kryžių kolekciją bei naujus eksponatus – valstybių, per kurias eina Struvės geodezinis lankas, tautinius drabužius.

dsc_0176 dsc_0197

Po ekskursijos konferencijos dalyvius svetingai priėmė kitame muziejaus pastato gale įsikūrusi tautodailininko Vidmanto Zakarkos šeima. Seklyčioje svečiai vaišinosi lietuviškais gardėsiais ir klausėsi drožėjo pasakojimo apie jo amatą, apžiūrėjo drožinių ekspoziciją.

2016.09.16–17

Rugsėjo viduryje Kun. J. Katelės muziejų-Amatų centrą aplankė pirmosios grupės, norinčios pažinti drožybos ir audimo paslaptis.

Rugsėjo 16-ąją čia lankėsi J. Kairio skautų draugovė iš Rokiškio J. Tūbelio progimnazijos. Vaikai, lydimi vadovės, pirmiausia aplankė kunigo švietėjo J. Katelės muziejų ir kapą, susipažino su šio šviesuolio gyvenimo istorija ir nuopelnais Lietuvos kultūrai ir  švietimui. Vėliau skautai, drožėjo Vidmanto Zakarkos padedami, išmėgino medžio drožybos įrankius, mokėsi skobti šaukštus. Jaunimui užsiėmimas labai patiko, žadėjo sugrįžti tęsti mokslų ir bičiulius pasikviesti.

20160916694-1 201609167712016091676620160916755

Rugsėjo 17-ąją tautodailininkė Genė Šimėnienė iš Juodupės audimo pagrindų mokino rankdarbių mylėtojas iš img_7853kaimyninio Zarasų rajono, Antazavės seniūnijos. Kai kurioms tai buvo pirmoji pamoka, o štai jauniausia užsiėmimo dalyvė audžia nebe pirmą kartą, tad galėjo stoti prie didesnių staklių ir imtis sudėtingesnių raštų. Žinoma, per kelias valandas visų audimo paslapčių neįminsi, tad spalio pradžioje mokytoja vėl atvyks mokyti toliau. Kviečiame prisidėti ir daugiau besidominčių!

Daugiau informacijos apie amatų mokymus klauskite

tel.  8 614 207 10, 8 686 70 663 arba 8 616 39 236

img_7855img_7861

 

 

2016.09.02

DSC_05912016 m. rugsėjį kviečiame registruotis grupeles ir pavienius lankytojus į drožybos ir audimo pamokas Kun. J. Katelės muziejuje-Amatų centre Panemunėlio senojoje klebonijoje.

Dėl užsiėmimų skambinkite tel. 8 686 70 663 arba 8 616 39 236. Taip pat kviečiame apžiūrėti muziejaus ekspoziciją (ji atvira sekmadieniais po šv. Mišių, dėl lankymo kitu metu tartis tel. 8 614 207 10).

IMG_7386

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2016.08.22

Ievos kelionė į Pasaulio jaunimo dienas Krokuvoje

Esu Ieva, man 21 metai, šiuo metu studijuoju religijos pedagogiką Vytauto Didžiojo universitete. Man patinka šios studijos, jų pagalba galiu gilintis į mūsų tikėjimą, bet teorijos vien neužtenka. Reikia praktikos. Kelionės yra viena iš mano praktikų. Apie savo kelionę į Pasaulio jaunimo dienas pradėsiu kalbėti nuo to, ko aš tikėjausi iš šios kelionės. Važiavau norėdama „nuvalyti širdį“ – jaučiau, kad mano vidinės „lentynėlės“ jau kurį laiką pasilėpusios po nemažu dulkių sluoksniu, tad galvojau, kad kelionė bus puikus laikas atsinaujinti ir vėl sugrįžti pas Dievą visa širdimi… Kartu su Tiberiados broliais ir jaunimo grupe kelionę pradėjome piligriminiu žygiu. Šis žygis buvo mūsų pasiruošimas Jaunimo dienoms. Buvome suskirstyti į keturias grupes. Visos grupelės, lydimos brolių, iš skirtingų Lietuvos vietų ėjo į Punską, Lenkijos miestelį, kuriame yra įsikūrusi stipri lietuvių bendruomenė. Du pusdienius ir vieną pilną dieną ėjome atsiduodami visiškai Dievo Apvaizdai: nežinodami, kur miegosime, kur ir ką valgysime, kelio taip pat  nežinojome. Ir su džiaugsmu galiu sakyti, kad nebuvome apvilti –  visada gaudavome stogą virš galvos, maisto tiek, kad sočiai prisivalgydavome ir dar likdavo, o ir per daug neklaidžiojome. Patyrėme begalinį Dievo gailestingumą per sutiktus žmones: kiekvieną rytą pusryčiaudavome namuose, prie stalo, užtiesto balta staltiese… Pirmąjį rytą valgėme kiaušinienę pas nuostabią suvalkiečių šeimą. Kol pusryčiavome, namų šeimininkas Jonas mus smagiai kalbino, labai domėjosi mūsų kelione. Stalas buvo nukrautas įvairiausiomis gėrybėmis, tik vietoje nenustygstanti šeimininkė buvo pamiršusi padėti cukraus… Kai paaiškėjo ši smulkmena, šeimininkas Jonas pradėjo juoktis: „Ot, skūpa suvalkietė, cukrų paslėpė.“ Ir tai tik viena graži akimirka iš mūsų žygio. Visada buvome viskuo aprūpinti iki smulkmenų mūsų rūpestingojo Tėvelio.

P7161276

Pasiekę Punską, žvelgėme vieni į kitus, į pavargusius, bet laimingus veidus, dalijomės įspūdžiais, džiaugėmės būdami kartu ir švęsdami šv. Mišias. Punske sutikome lietuvius, kurie be galo myli Lietuvą, saugo kalbą, puoselėja tradicijas ir augina savo vaikus tikrais lietuviais. Buvome sužavėti ir įkvėpti jų pavyzdžio. Kitą dieną klausėmės mokymų apie šv. Faustiną ir šv. Joną Paulių II. „Gera turėti šventųjų draugų“‚ kalbėjo mums Viktorija. Vėliau evangelizavome gatvėse, o vakare laukė liudijimai, giesmės ir adoracija… Per visą kelionę mane laba giliai paliesdavo laikas adoracijoje:  verkdavau kaip vaikas, jaučiau, kad Dievas tikrai „valo mano lentynėles“. Tą vakarą supratau, kad man reikia daugiau Dievo, pajutau, kokia alkana mano siela. O kelionė tęsėsi.

Paviešėję pas Punsko lietuvius iškeliavome į Rybniko miestą, į vyskupijų dienas. Šį kartą mus priėmė lenkų šeimos. Mane ir dar vieną mergaitę priėmė matematikos mokytoja. Ši nuostabi močiutė, Jolanta, pasikvietė savo anūkes pagyventi kartu tą savaitę, kad galėtų su mumis susikalbėti. Vėlgi buvome viskuo aprūpintos. Gyvai išgyvenome lenkų taip mėgstamą posakį: „Svečias į namus – Dievas į svečius.“ Per laiką Rybnike patyrėme daug gražių dalykų, kurie iš tiktųjų nėra dalykai, kaip yra pasakęs vysk. Kęstutis Kėvalas. Bet noriu pasidalyti tik vienu: apie  Švč. Mergelę Mariją. Vieną dieną praleidome Čenstakavoje, Dievo Motinos bazilikoje, kur yra Juodosios Motinos ikona. Turėjau unikalią progą melstis Švenčiausiajai Mergelei vietoje, kuri yra labai svarbi lenkų tautai. Būdama ten vėl prisiminiau, kad Mergelė Marija yra mus mylinti užtarėja, visada pasiruošusi mums pagelbėti, taip pat ir pavyzdys, kaip pasitikėti, net ir nežinant, kas laukia, ištarti „taip“ Dievo valai. Priėmiau ją kaip Jėzaus dovaną: „.. štai tavo motina.“ (Jn 19, 27)

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Savaitei besibaigiant išvažiavome į Krokuvą! Buvome apgyvendintos šeimoje, kuri nelabai kalba angliškai, bet tai netrukdė mums bendrauti. Įsitikinau, kad kalba – ne kliūtis. Ir, aišku, susitikimai su popiežiumi buvo patys įsimintiniausi būnant Krokuvoje. „Mes atėjome į pasaulį ne tam, kad vegetuotume, ne tam kad patogiai praleistume gyvenimą, ne tam, kad snaustume patogiai įsirangę ant sofos, bet tam, kad paliktume pėdsaką“, – sakė popiežius Pranciškus. Popiežius labai įkvepiančiai ragino jaunimą, mus visus, mane, autis žygio batus ir kilti nuo savo „sofų“. Matyti tokią didelę masę jaunų žmonių visur: gatvėse, aikštėse, tramvajuose, bažnyčiose! Tai buvo pastiprinimas, o žinojimas, kad mes visi esame Bažnyčia, iš tiesų iliustravo popiežiaus žodžius, kad gailestingumo veidas yra  jaunas! O sutikti tautiečius po beveik dviejų savaičių bendravimo su užsieniečiais buvo tikra laimė, giedoti lietuviškai – tikra atgaiva širdžiai, atlikti išpažintį, apkabinti draugus – labai brangios dovanos! Galėčiau pasakoti be galo, nes širdyje išsivežiau iš Lenkijos labai daug, bet tik pridursiu, kad ši kelionė man iš tiesų buvo atsinaujinimo metas, kada grįžau pas Tiesos Tėvą, į Jo gailestingumą.

P7301631

Nebūčiau išvažiavusi į šią kelionę ir nebūčiau galėjusi patirti tikėjimo nuotykį kartu su savo bendruomene be kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo pagalbos. Esu labai dėkinga jo steigėjams, šiems darbštiems ir gerumu trykštantiems žmonėms. Viskas, kuo galiu atsilyginti, yra malda už jus! Ačiū už suteiktą galimybę!

Ieva Raugaitė

2016.06.23

Kunigo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo penkerių metų sukaktis ir kunigo švietėjo J. Katelės gimimo 185-osios gimimo metinės Panemunėlyje

Birželio 18 dieną Panemunėlyje nuo pat ryto subruzdimas – buvusioje klebonijoje, tapusioje Amatų centru, bilda staklės, varstosi durys, renkasi žmonės. Penkeri Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo veiklos metai davė vaisių – suremontuotose patalpose pastatytos net kelerios staklės – nuo didžiausių senovinių iki šiuolaikinių kilnojamų, mažučių, skirtų austi servetėlėms ir juostoms. Prie jų stojo jaunosios audėjos, netrukus, pamokius liaudies meistrei Genei Šimėnienei iš Juodupės, ėmė rastis pirmieji audimo raštai. Aplinkui sukiojosi ir staklių meistras Rimantas Šimėnas, pažadėjęs netrukus į darbą paleisti ir didžiąsias stakles su specialia įranga (vadinamosiomis kortomis), kuriomis galima išausti plačias raštuotas lovatieses ar staltieses. Susirinkusiems smalsuoliams ir šventės dalyviams guvi liaudies meistrė atskleidė audimo paslaptis, rodė raštus ir spalvas, pasakojo, kaip kuri staklių dalis vadinasi ir iš ko jos buvo gaminamos anksčiau.

DSC_0233 DSC_0348

 

Vyresnio amžiaus viešnios pasakojo dar prisimenančios, kaip iš lino gimsta lietuviškas rūbas, jaunesnių mamos ar močiutės dar staklėmis audė. Gera matyti, kad dabar šis amatas atgimsta, kad jau tampa garbės dalyku išsiausti ir pasisiūti ar vaikams pasiūti tautinį kostiumą, kad rengiamos tokios šventės kaip neseniai įvykusi „Išausta tapatybė“ Vilniaus Bernardinų sode.

Valandžiukę pasidarbavus Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčios varpai sukvietė į iškilmingas šv. Mišias, kurias aukojo Rokiškio dekanas kun. Eimantas Novikas. Buvo meldžiamasi už kunigą švietėją Joną Katelę (1831–1908 m.), kitados Panemunėlyje ir visame Rokiškio krašte įžiebusį lietuvybės dvasią, taip pat dėkota už Kun. švietėjo J. Katelės labdaros ir paramos fondo steigėjus bei geradarius, kurių dėka lietuvybės ir kultūros idėjos Aukštaitijoje puoselėjamos ir skleidžiamos toliau. Puikus to liudijimas – ne tik atsigaunanti senoji klebonija, netrukus tapsianti ir kun. J. Katelės memorialiniu muziejumi, bet ir šv. Mišiose dalyvavę giesmininkai – Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios chorą remia ir išlaiko Kun. švietėjo J. Katelės labdaros ir paramos fondas. Tiesa, šį kartą Pandėlio chorui talkino ir Jūžintų šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios choras, o vargonams „akomponavo“ už langų ūžaujantis stiprus vėjas, linguojantis senus šventoriaus medžius.

DSC_0282

Po šv. Mišių iškilmių dalyviai buvo pakviesti į senąją mokyklą, dabar jau ganėtinai apleistą pastatą užkaltais langais. Čia, tarsi kokiame kun.. J. Katelės laikų klojimo teatre, Skapiškio liaudies teatras „Stebulė“, vadovaujamas Vitos Vadoklytės, parodė spektaklį „Lietuvybės lopšys“ pagal kunigo Jono Katelės biografiją. Šioje pritemdytoje erdvėje išties įspūdingai žvangėjo kunigą surakinusios caro žandarų grandinės, nedrąsiai čežėjo už audimo ratelių slepiamų lietuviškų elementorių lapai, suskambo kanklės ir lietuviška giesmė… Vaikų, paauglių ir suaugusių aktorių lūpos bylojo kunigo švietėjo Jono Katelės gyvenimo ir veiklos Panemunėlyje faktus, įpintus į teatrinę kalbą ir simbolius. O spektaklio finale, vaizduojant kunigo iškeliavimą pas Viešpatį, suskambo gyvi Panemunėlio bažnyčios varpai… Sujaudinti žiūrovai, kurių buvo tiek daug, kad net teko stovėti pasieniais, braukė tikras ašaras… Talentingai režisierei ir aktoriams pavyko užkabinti tą jautriąją lietuvio sielos stygą, priminti, kas svarbiausia buvo kitados ir ne mažiau svarbu dabar – išsaugoti savo tapatybę, išsaugoti norą siekti šviesos, išsilavinimo, tarnauti savo tautai, šaliai ir Dievui. Po spektaklio netrūko šiltų žodžių ir padėkų – režisierė dėkojo Kun. švietėjo J. Katelės labdaros ir paramos fondo valdytojui Leonardui Šablinskui už raginimą imtis šio kūrinio pastatymo, Panemunėlio bendruomenės nariai dėkojo menininkams už įamžintą jų krašto šviesuolio ir švietėjo atminimą bei fondo steigėjams už visus Panemunėlyje ir kitur dirbamus taurius darbus.

DSC_0319

Šis minėjimas – tarsi trumpas stabtelėjimas pasidžiaugti tuo, kas nuveikta, ir kun. J. Katelės pavyzdžiu keliauti toliau, siekti daugiau, sėti gėrio ir šviesos sėklą ten, kur esame, ir kur to labiausiai reikia.

 

2016.01.03 fondo geradariai rinkosi į tradicinį Padėkos vakarą- šiuos metus pradėjome Rokiškio krašto muziejuje.